ja_mageia

"Kalvotoji Zemaitija", 2004 m. kovo 23 d

Giminės pradžią aptinka tūkstančio metų senumo kronikose

Kalbėjosi Alvydas Ivoncius

Žemaičių bajorų draugijos kanclerė Elena Barodicienė.

1996 metais Telšių apskrities administracijoje buvo įregistruota Žemaičių bajorų draugija. Dabar jai priklauso 57 asmenys. Apie šios draugijos veiklą „Kalvotajai Žemaitijai“ pasakoja Žemaičių bajorų draugijos kanclerė Elena BARODICIENĖ.
 

— Ar kartais nekvepia noru pasipuikuoti tokių bajoriškų palikuonių draugijų kūrimas? Šiaip ar taip bajorai, kaip visuomenės sluoksnis, nunyko dar prieškario Lietuvoje.
 

— Noras žinoti savo geneologiją tiek gilyn į praeitį, kiek tai įmanoma, nėra nei pasipuikavimas, nei tuščias smalsumas. Domėdamiesi savo protėviais, juos pagerbiame, išlaikome kartų tęstinumą, prasmingiau suvokiame istoriją ir žmogaus reikšmę joje. Prieškario Lietuvos ir vėlesnis sovietiniai laikotarpiai suformavo nenatūralų požiūrį į Lietuvos bajoriją, kaip į atskilusią tautos dalį. Tačiau Lietuvos bajorai, nors kai kurie ir nebekalbėjo lietuviškai, visada save laikė Lietuvos, kaip valstybės, piliečiais, dalyvavimu sukilimuose tai ne žodžiais, o veiksmais patvirtindami. Kita vertus, nematydami bajorijos vaidmens Lietuvos istorijoje, ją tarsi savanoriškai, bet visiškai nepagrįstai padalijame į dvi priešingas dalis. Iš tiesų būtent svarbiausią vaidmenį mūsų šalies istorijoje ir atliko bajorija, formuodama valstybę, gindama jos suverinitetą, ugdydama kultūrą. Na, o mūsų draugijos tikslas išsaugoti bajoriškąjį kultūros paveldą. Taigi mes nesiekiame kokio nors išskirtinumo.
 

— Kiek Lietuvoje yra bajorų palikuonių?
 

— Į šį klausimą kol kas neįmanoma atsakyti. Vieni žmonės tiesiog nesidomi savo geneologine praeitimi, ji jiems nesvarbi. Dabar Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga vienija 1500 Lietuvoje ir kitur gyvenančių tikrųjų narių. Sąjungą sudaro Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės kraštų skyriai ir Žemaičių bajorų draugija. Jai priklauso 57 asmenys, kurie yra įrodę savo bajorišką kilmę.
 

Žemaičių bajorų draugijai vadovauja Stasys Kasparavičius, kanclerės pareigas einu aš. Draugijos vado pavaduotojai — Vladas Barodica ir Kazys Rimantas Stanevičius (jie eina ir senatorių pareigas), iždininkė — Stasė Jokšienė, legitimacijos komisijos pirmininkė — Regina Chmieliauskienė, senatorius — Algimantas Chmieliauskas. Visi paminėti asmenys sudaro Bajorų tarybą, kuri vienija Telšių, Mažeikių, Plungės, Rietavo savivaldybių bajorus, puoselėja tradicijas, kaupia istorinę ir genealoginę medžiagą, puoselėja heraldikos paveldą, propaguoja garsių Lietuvos giminių praeities ir dabarties darbus.
 

Aukščiausias Žemaičių bajorų draugijos valdymo organas — seimelis, kuris šaukiamas kartą per metus. Jame išrenkami vadas, jo pavaduotojai, kancleris, iždininkas, taryba.
 

Mes daug dėmesio ir laiko skiriame tarpusavio bendravimui, išvykoms, ekskursijoms. Buvome išvykę prie Beržoro, Platelių ežerų, grožėjomės šiaurės Lenkijos pilimis, kartu praleidžiame įvairias šventes. Siekiant išplėsti veiklą, buvo įsteigtas draugijos Mažeikių skyrius.
 

Mūsų draugiją papildo ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunuoliai, sulaukę 18 metų. Neseniai į Lietuvos bajorų knygą įrašyti Edgaras Barodica (Herbas Bonzca), Bernardeta Goštautaitė (Herbas Sirokomlia), Ignas Goštautas (herbas Sirokomlia), Mindaugas ir Vaidotas Jokšai (herbas Leliwa), Agnė Stanevičiūtė (herbas Leliwa), Tadas Stanevičius (herbas Leliwa). Prašymus papildyti bajorų gretas yra pateikę dar keli Telšiuose bei Mažeikiuose gyvenantys asmenys.
 

— Draugijai gali priklausyti tik savo bajorišką kilmę įrodę asmenys. Kaip tai daroma?
 

— Draugija vienija ne tik pavienius bajorus, bet ir jų šeimas. Draugijai priklauso trys Goštautų (herbas Sirokomlia) šeimos nariai, įrodę bajorystę nuo 1215 metų. Tai patvirtina iš Vatikano ir Vienos imperijos registro gauti dokumentai. Penki Prialgauskų (herbas Dolenga) giminės nariai įrodė bajorystę nuo 1642 metų. Keturių Barodicų šeimos narių bajorystės šaknis nusileidžia į 1056 metus. Šeši Citavičių giminės nariai turi dokumentus, patvirtinančius jų bajorišką genealogiją nuo 1325 metų. Kiti turi XVII ar XVIII amžiaus patvirtinančius bajorystę dokumentus, tačiau tai nereiškia, kad jų bajorystė nėra senesnė — tiesiog dar nesurasti ankstesnių laikų dokumentai. Jų ieško ir daugiau žmonių, besidominčių savo giminės praeitimi. Štai gydytojas Antanas Martusevičius dabar ieško savo giminės dokumentų Valstybiniame istorijos archyve. Bajorų Martusevičių giminės šaknys siekia net XIV amžių. Kaip reikia ieškoti savo giminės praeities, galite sužinoti mūsų draugijoje arba kreipkitės į mane.

— Ką reiškia jūsų paminėti herbai ir jų pavadinimai?
 

— Herbai atsirado kartu su sunkiai ginkluotais kariais-raiteliais, kurių vaidmuo karų istorijoje nuo XII amžiaus vis didėjo. Herbo sudėtinis elementas — skydas, kuris buvo viena iš ginkluotės dalių. Herbą taip pat sudaro kitos figūros — šalmas, antšalmis, išoriniai papuošimai, titulo ženklai, devizai arba ordinai.
 

Bajorų Chmieliauskų herbas — „Gulbė“. Seniausias žinomas antspaudas su tokiu atvaizdu nuo 1236 metų. Nuo seniausių laikų Europoje gulbė buvo laikoma šviesos, nekaltybės ir žavesio simboliu. Bajorų Laucevičių, Butkevičių herbas — „Jastreb“ (vanagas) žinomas nuo 1319 metų. Vanago herbu savo kilmę rodė apie 600 giminių. Bajorų Prialgauskų herbo „Dolenga“ užuomazgos siekia XI-XII amžius. Herbo pavadinimas atsiradęs iš šūkio „Į Lengą!“. Taip po mūšio buvo sukviečiami iš Lengo vietovės kilę bajorai — Bielskiai, Boreikos, Kaveckai, Nieviadomskai, Sierakauskai ir kiti.
 

Bajorų Barodicų giminės herbas — „Boncza“, lietuviškai — vienaragis. Jis simbolizuoja geranoriškumą, gudrumą, magiškąją gydomąją galią, švarumą, nekaltumą. Apie Barodicų giminės pradininką kronikose išlikęs toks pasakojimas. Kai Lenkijos karalius Kazimieras Mnichas kovojo su Maslauzem tironu, kuriam padėjo jotvingiai, vienas jaunuolis visada buvo šalia savo šeimininko ir jį saugojo. Už tai buvo apdovanotas turtais Mazovijoje ir 1038 metais gavo minėtą herbą, o kadangi turėjo ilgą, gražią barzdą, tai jis, ir jo herbas Brodzicu pavadinti.
 

— Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Alvydas Ivoncius